Apie Bacho vargonų muziką:
I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII XIII XIV XV XVI
Apie Bacho vargonų muziką XIV (Vidas Pinkevičius)
1747 metais įvyko pati garsiausia Bacho kelionė, kuri dar labiau pasitarnavo kompozitoriaus šlovės plitimui. Frydrichas I, Prūsijos karalius, žinodamas apie garsųjų Bachą, kelis kartus netiesiogiai užsimindavo vyriausiam Bacho sūnui Wilhelmui Friedemannui, kad karalius labai norėtų, jog senasis meistras aplankytų jį.
Laikui bėgant, Bachui delsiant, o karaliui vis garsiau klausiant, kodėl gi Bachas jo neaplanko, Johannas Sebastianas pagaliau išsirengė į kelionę. Bachas turbūt delsė važiuoti, nes tuo metu Prūsijos kariuomenė buvo vieną mėnesį okupavusi Leipcigą, ir Bacho apsilankymas Prūsijos Potsdame būtų buvęs politiškai nekorektiškas.
Bet štai Potsdame tą 1747 gegužės 7-osios vakarą karalius, ruošdamasis vakariniam koncertui, – mat buvo puikus fleitos virtuozas, pastebėjo, kad atvykusių svečių sąraše yra Bacho pavardė. Jis paleido iš rankų fleitą ir visiems šalia esantiems pasakė: „Atvyko senasis Bachas.“ Karalius nedelsdamas atšaukė savo koncertą ir pakvietė Johanną Sebastianą apžiūrėti jo naujųjų piano-forte.
Bachui, visų susirinkusiųjų malonumui išbandžius instrumentus, karalius pateikė jam temą ir paprašė, kad jis atliktų improvizuotą fugą šia tema. Po to karalius paprašė kompozitorių improvizuoti net šešių balsų fugą. Visų nuostabai Bachui taip patiko pateiktoji tema, kad jis, genialiai paimprovizavęs šią fugą be išankstinio pasirengimo, pareiškė grįžęs į Leipcigą ketinąs ją užrašyti ir publikuoti.
Šitaip gimė Prūsijos karaliui Frydrichui I dedikuotas kūrinys, pavadintas „Muzikinė auka“, kurį sudaro trijų ir šešių balsų ričerkarai, keturių dalių trio-sonata fleitai, smuikui ir continuo bei 10 įvairiausių rūšių kanonų.
Paprasčiausias kanonas sukuriamas tuomet, kai dviejų balsų kūrinyje vienas balsas seka kitą atitolęs nuo jo tam tikru atstumu. Kanonas visais laikais buvo laikomas sudėtingiausia polifoninės muzikos technika, mat kompozitoriui rašant vieną balsą, jis turėdavo numatyti, kaip kartu su juo skambės tas atsiliekantis antrasis balsas.
O juk kanonai gali būti patys įvairiausi: antras balsas gali sekti kitą, skambėdamas nuo galo arba sukeistomis melodijų kryptimis, sustambintomis ar susmulkintomis natų vertėmis ir panašiai. Maža to, gali būti ne tik dviejų, bet ir daugelio balsų kanonai.
Vienas iš rekordų turbūt priklauso prieš 600 metų (1410) gimusiam Nyderlandų kompozitoriui Johannesui Ockeghemui, parašiusiam 36 balsų kanoną „Deo gratias“, kurį iš tikrųjų sudaro keturi devynių balsų kanonai. Dažnai kompozitoriai užrašydavo kanonus-mįsles, kuriose buvo užrašyta tik vieno balso melodija, bet reikėdavo atskleisti įvairiausių rūšių kanonus
Dėl savo sudėtingumo, kanonine technika rašę kompozitoriai buvo laikomi savotiškais muzikiniais mistikais, niekam neatskleidžiantys savo meno paslapčių. Taigi, „Muzikinė auka“ ir „Fugos menas“ ir kiti vėlyvieji Bacho kūriniai rodo didžiulį jo polinkį į intelektinius žaidimus, ką iliustruoja ir Kanoninės variacijos.
Beje, ar jums patinka vargonai? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Video ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.
Laikui bėgant, Bachui delsiant, o karaliui vis garsiau klausiant, kodėl gi Bachas jo neaplanko, Johannas Sebastianas pagaliau išsirengė į kelionę. Bachas turbūt delsė važiuoti, nes tuo metu Prūsijos kariuomenė buvo vieną mėnesį okupavusi Leipcigą, ir Bacho apsilankymas Prūsijos Potsdame būtų buvęs politiškai nekorektiškas.
Bet štai Potsdame tą 1747 gegužės 7-osios vakarą karalius, ruošdamasis vakariniam koncertui, – mat buvo puikus fleitos virtuozas, pastebėjo, kad atvykusių svečių sąraše yra Bacho pavardė. Jis paleido iš rankų fleitą ir visiems šalia esantiems pasakė: „Atvyko senasis Bachas.“ Karalius nedelsdamas atšaukė savo koncertą ir pakvietė Johanną Sebastianą apžiūrėti jo naujųjų piano-forte.
Bachui, visų susirinkusiųjų malonumui išbandžius instrumentus, karalius pateikė jam temą ir paprašė, kad jis atliktų improvizuotą fugą šia tema. Po to karalius paprašė kompozitorių improvizuoti net šešių balsų fugą. Visų nuostabai Bachui taip patiko pateiktoji tema, kad jis, genialiai paimprovizavęs šią fugą be išankstinio pasirengimo, pareiškė grįžęs į Leipcigą ketinąs ją užrašyti ir publikuoti.
Šitaip gimė Prūsijos karaliui Frydrichui I dedikuotas kūrinys, pavadintas „Muzikinė auka“, kurį sudaro trijų ir šešių balsų ričerkarai, keturių dalių trio-sonata fleitai, smuikui ir continuo bei 10 įvairiausių rūšių kanonų.
Paprasčiausias kanonas sukuriamas tuomet, kai dviejų balsų kūrinyje vienas balsas seka kitą atitolęs nuo jo tam tikru atstumu. Kanonas visais laikais buvo laikomas sudėtingiausia polifoninės muzikos technika, mat kompozitoriui rašant vieną balsą, jis turėdavo numatyti, kaip kartu su juo skambės tas atsiliekantis antrasis balsas.
O juk kanonai gali būti patys įvairiausi: antras balsas gali sekti kitą, skambėdamas nuo galo arba sukeistomis melodijų kryptimis, sustambintomis ar susmulkintomis natų vertėmis ir panašiai. Maža to, gali būti ne tik dviejų, bet ir daugelio balsų kanonai.
Vienas iš rekordų turbūt priklauso prieš 600 metų (1410) gimusiam Nyderlandų kompozitoriui Johannesui Ockeghemui, parašiusiam 36 balsų kanoną „Deo gratias“, kurį iš tikrųjų sudaro keturi devynių balsų kanonai. Dažnai kompozitoriai užrašydavo kanonus-mįsles, kuriose buvo užrašyta tik vieno balso melodija, bet reikėdavo atskleisti įvairiausių rūšių kanonus
Dėl savo sudėtingumo, kanonine technika rašę kompozitoriai buvo laikomi savotiškais muzikiniais mistikais, niekam neatskleidžiantys savo meno paslapčių. Taigi, „Muzikinė auka“ ir „Fugos menas“ ir kiti vėlyvieji Bacho kūriniai rodo didžiulį jo polinkį į intelektinius žaidimus, ką iliustruoja ir Kanoninės variacijos.
Beje, ar jums patinka vargonai? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Video ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.
