Apie Bacho vargonų muziką (Vidas Pinkevičius):
I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII XIII XIV XV XVI
Apie Bacho vargonų muziką VII (Vidas Pinkevičius)
Po nepilnų dviejų savaičių, buvo išleistas Veimaro kunigaikščio įsakas tokiu tekstu: „1714 m. kovo 2 d., penktadienį, Jo Šviesybė Valdantis Kunigaikštis kuo maloningiausiai suteikė rūmų vargonininkui Bachui, pagal jo kukliausią prašymą, koncertmeisterio titulą, kurio oficialus rangas yra žemiau už vice kapelmeisterio Dresės. Jis turės atlikti kas mėnesį naujus kūrinius, kurių repeticijoms kapelos muzikantai privalo pasirodyti pagal jo nurodymą.“
Matyt Bachas pats pasiprašė paaukštinamas naujai sukurtose pareigose. Jis, žinoma, galėjo sau tą leisti, nes buvo gavęs pasiūlymą iš Halės. Pareigybės aprašymas rodo, kad kunigaikštis nenorėjo sulyginti Bacho su vice kapelmeisteriu, nors jo alga šia proga pakilo net virš kapelmeisterio.
Nors prašymas paaukštinti jį pareigose rodo, kad Bachas bent iš pradžių tikėjosi tam tikrų perspektyvų Veimare, vis dėlto palanki situacija truko neilgai. 1715-16 m. sutrumpėjęs jo kantatų formatas rodo, kad jis turėjo sunkumų ir su savo ansambliu. Pavaldumas kapelmeisteriui ir vice kapelmeisteriui turbūt netruko jam įkyrėti bei trukdyti tobulėti kaip kompozitoriui.
Be to, nors kunigaikščiai ir labai aukštai jį vertino, vis dėlto didėjantys nesutarimai tarp abiejų kunigaikščių turėjo atsiliepti ir jam. Todėl kai Veimaro kunigaikščio svainis princas Leopoldas iš Kioteno 1717 m. pakvietė jį pas save į kapelmeisterio postą, Bachas ilgai nedvejodamas sutiko.
Kompozitoriui jau pasirašius kontraktą su Kioteno dvaru, 1717 m. nutiko dar vienas reikšmingas įvykis, kuris ateityje bus daug kartų minimas kalbant apie vokiečių muzikos pranašumą prieš prancūzus, apie vokiečių muzikos gilumą ir apie prancūzų paviršutiniškumą. Ši istorija ilgą laiką buvo cituojama kaip anekdotas muzikiniuose sluoksniuose. Tai yra garsiosios neįvykusios muzikinės varžybos tarp Bacho ir tuo metu žymiausio Paryžiaus klavesinisto ir vargonininko Louis Marchando Dresdeno rūmuose.
Ekscentriškas virtuozas Marchandas pakvietė Bachą į varžybas, į kurias Bachas mielai sutiko atvykti. Abu vargonininkai turėjo vienas kitam pateikti reikalavimus ir temas improvizacijai stebint visiems aukščiausiems rūmų didikams, tarp jų ir karaliui. Deja, kai atėjo laikas pasirodyti Marchandui, susirinkusiems ilgokai laukiant, buvo nusiųstas pasiuntinys priminti Marchandui apie jo pasirodymą, jei šis kartai būtų pamiršęs.
Pasirodė, kad Marchandas anksti ryte specialia karieta dingo iš Dresdeno. Bachas, apie tai išgirdęs, nesidrovėjo pasirodyti visame savo muzikinių galių pajėgume. Jis taip sužavėjo karalių, kad šis paskyrė jam milžinišką 500 talerių (dabartiniais pinigais 36000 JAV dolerių) prizą, sumą, kuri buvo daugiau negu du kartus didesnė nei dabartinė jo metinė alga Veimare. Deja, šio prizo Bachas taip ir negavo, matyt, dėl kažkokios rūmų tarno apgavystės.
Galima tik įsivaizduoti, koks susierzinęs Bachas grįžo namo į Veimarą. Jis iš karto paprašė savo kunigaikščio atleidimo iš darbo, kas kainavo jam nemažai. Matyt jis prarado kantrybę ir kažkaip įžeidė kunigaikštį, už ką buvo net keturias savaites kalinamas kalėjime. Tai neabejotinai buvo pats skaudžiausias Bacho buvimo Veimare laikotarpis. Beje, yra manoma, kad bent nemaža dalis jo legendinės kolekcijos „Gerai temperuotas klavyras“ preliudų ir fugų buvo sukurti būtent Bachui kalint.
Beje, ar jums patinka vargonai? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Video ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.
Matyt Bachas pats pasiprašė paaukštinamas naujai sukurtose pareigose. Jis, žinoma, galėjo sau tą leisti, nes buvo gavęs pasiūlymą iš Halės. Pareigybės aprašymas rodo, kad kunigaikštis nenorėjo sulyginti Bacho su vice kapelmeisteriu, nors jo alga šia proga pakilo net virš kapelmeisterio.
Nors prašymas paaukštinti jį pareigose rodo, kad Bachas bent iš pradžių tikėjosi tam tikrų perspektyvų Veimare, vis dėlto palanki situacija truko neilgai. 1715-16 m. sutrumpėjęs jo kantatų formatas rodo, kad jis turėjo sunkumų ir su savo ansambliu. Pavaldumas kapelmeisteriui ir vice kapelmeisteriui turbūt netruko jam įkyrėti bei trukdyti tobulėti kaip kompozitoriui.
Be to, nors kunigaikščiai ir labai aukštai jį vertino, vis dėlto didėjantys nesutarimai tarp abiejų kunigaikščių turėjo atsiliepti ir jam. Todėl kai Veimaro kunigaikščio svainis princas Leopoldas iš Kioteno 1717 m. pakvietė jį pas save į kapelmeisterio postą, Bachas ilgai nedvejodamas sutiko.
Kompozitoriui jau pasirašius kontraktą su Kioteno dvaru, 1717 m. nutiko dar vienas reikšmingas įvykis, kuris ateityje bus daug kartų minimas kalbant apie vokiečių muzikos pranašumą prieš prancūzus, apie vokiečių muzikos gilumą ir apie prancūzų paviršutiniškumą. Ši istorija ilgą laiką buvo cituojama kaip anekdotas muzikiniuose sluoksniuose. Tai yra garsiosios neįvykusios muzikinės varžybos tarp Bacho ir tuo metu žymiausio Paryžiaus klavesinisto ir vargonininko Louis Marchando Dresdeno rūmuose.
Ekscentriškas virtuozas Marchandas pakvietė Bachą į varžybas, į kurias Bachas mielai sutiko atvykti. Abu vargonininkai turėjo vienas kitam pateikti reikalavimus ir temas improvizacijai stebint visiems aukščiausiems rūmų didikams, tarp jų ir karaliui. Deja, kai atėjo laikas pasirodyti Marchandui, susirinkusiems ilgokai laukiant, buvo nusiųstas pasiuntinys priminti Marchandui apie jo pasirodymą, jei šis kartai būtų pamiršęs.
Pasirodė, kad Marchandas anksti ryte specialia karieta dingo iš Dresdeno. Bachas, apie tai išgirdęs, nesidrovėjo pasirodyti visame savo muzikinių galių pajėgume. Jis taip sužavėjo karalių, kad šis paskyrė jam milžinišką 500 talerių (dabartiniais pinigais 36000 JAV dolerių) prizą, sumą, kuri buvo daugiau negu du kartus didesnė nei dabartinė jo metinė alga Veimare. Deja, šio prizo Bachas taip ir negavo, matyt, dėl kažkokios rūmų tarno apgavystės.
Galima tik įsivaizduoti, koks susierzinęs Bachas grįžo namo į Veimarą. Jis iš karto paprašė savo kunigaikščio atleidimo iš darbo, kas kainavo jam nemažai. Matyt jis prarado kantrybę ir kažkaip įžeidė kunigaikštį, už ką buvo net keturias savaites kalinamas kalėjime. Tai neabejotinai buvo pats skaudžiausias Bacho buvimo Veimare laikotarpis. Beje, yra manoma, kad bent nemaža dalis jo legendinės kolekcijos „Gerai temperuotas klavyras“ preliudų ir fugų buvo sukurti būtent Bachui kalint.
Beje, ar jums patinka vargonai? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Video ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.
