Apie Bacho vargonų muziką:
I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII XIII XIV XV XVI
Apie Bacho vargonų muziką IX (Vidas Pinkevičius)
Dirbdamas Kiotene, kaip niekada gyvenime J. S. Bachas daug keliavo, ir po vienos tokios kelionės jam nutiko pats tragiškiausias dalykas per visą gyvenimą. Grįžęs namo iš Bohemijos Karlbado su princu Leopoldu, jis rado savo žmoną Maria Barbarą staiga mirusią ir jau palaidotą. Kaip tai galėjo nutikti, nežinoma, juo labiau kad J. S. Bachas išvyko palikęs ją visiškai sveiką. Tai buvo didžiulis smūgis ne tik pačiam Johannui Sebastianui, bet ir jo keturiems mažiems vaikams.
Nepraėjus nei pusei metų po žmonos mirties J. S. Bachas vėl iškeliavo, šį kartą į Hamburgą pas legendinį Johanną Adamą Reinckeną, pas kurį daug kartų buvo lankęsis ir žavėjęsis jo improvizacijomis jaunystėje. Dabar jau senas J. A. Reinckenas pats susižavėjęs klausėsi, kaip J. S. Bachas pusę valandos improvizavo choralinę fantaziją turbūt paties J. A. Reinckeno stiliumi.
Pastarasis, išgirdęs Bacho improvizacijas, ištarė tą neužmirštamą komplimentą: „Maniau, jog šis menas jau yra miręs, bet dabar matau, kad jis gyvena tavyje.“ Tai buvo tikrai stebėtinas pasakymas, nes dar prieš 20 metų pats J. A. Reinckenas jaunajam J. S. Bachui stebint ilgai improvizavo.
Atsigavęs po žmonos mirties, J. S. Bachas 1721 metais vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Kioteno rūmų dainininkė Anna Magdalena Wilcke, su kuria vėliau daug kartu koncertavo. Jai jis parašė natų knygelę, kurioje buvo nedideli klavyriniai pedagogiškai vertingi kūrinėliai.
Pedagoginėmis intencijomis Kiotene 1722–1723 metais J. S. Bachas pagrindė ir savo 3 svarbiausias kolekcijas: Gerai temperuotą klavyrą su visose tonacijose parašytais preliudais ir fugomis, dvibalses invencijas ir tribalses sinfonijas bei Veimare pradėtą Vargonų knygelę su 46 choraliniais preliudais. Beje, dalies gerai temperuoto klavyro preliudų ankstyvosios versijos, invencijos ir sinfonijos pirmą kartą buvo įtrauktos į dešimtmečiui sūnui Wilhelmui Friedemannui skirtą 1720 m. parašytą klavyrinę knygelę.
Be šitų rinkinių, liuteroniškai muzikai nepalankiame kalvinistiniame Kiotene J. S. Bachas daugiausia kūrė pasaulietinę muziką: 6 sonatas ir partitas smuikui ir violai da gamba solo bei 6 Brandenburgo koncertus, kurie buvo skirti Brandenburgo Marktgrafui Christianui. Brandenburgo koncertai yra vieni iš garsiausių J. S. Bacho Kioteno laikotarpio kūrinių. Pirmojo koncerto F-dur I dalis gali būti originaliai sukurta Veimaro laikotarpio „Medžioklės kantatai“.
Nors J. S. Bacho ir princo Leopoldo santykiai buvo puikūs, vis dėlto provinciali aplinka Kiotene kompozitoriui ilgainiui nusibodo, ir pasitaikius progai jis pradėjo ieškoti darbo svetur. Be to, dėl didėjančių vaidų dėl valdžios bei silpnėjančios sveikatos princo Leopoldo įtaka pradėjo mažėti ir Kioteno kapelai buvo sumažintas biudžetas, tai rodė artėjančius sunkumus.
1722 metais jis išgirdo apie seno pažįstamo, Leipcigo Šv. Tomo bažnyčios kantoriaus Johanno Kuhnau mirtį ir nusprendė pabandyti kandidatuoti. Tam žingsniui jį paskatinti galėjo vieno J. S. Bacho sūnaus Karlo Filipo Emanuelio krikšto tėvas Georgas Telemannas, kuris irgi norėjo šio posto, bet paskui persigalvojo.
Leipcigo bažnyčios tarybai buvo nelengva išsirinkti tinkamą kandidatą iš gausaus būrio. Taryba buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis: viena norėjo kantoriaus, kuris galėtų ir dėstyti universitete, o kita – tokio, kuris atgaivintų užsistovėjusį bažnyčios muzikinį gyvenimą.
J. S. Bachas buvo vienintelis iš visų kandidatų, kuris neturėjo universiteto diplomo. Į antrąjį atrankos etapą pateko jis ir Darmštato kapelmeisteris Christophas Graupneris. Abu jie buvo paprašyti sukurti po dvi kantatas. Vis dėlto Ch. Graupneris labiau tiko komisijai, nes jis dar atliko savo Magnificat per Kalėdų mišparus.
Tačiau jis negalėjo priimti šio posto, nes Darmštato landgrafas nedavė Ch. Graupneriui sutikimo išvykti. Po ilgų debatų taryba pasirinko J. S. Bachą, o tai reiškė, kad ji neturėjo abejonių dėl kompozitoriaus sugebėjimo dėstyti, nors jis ir neturėjo universitetinio išsilavinimo. J. S. Bachas priėmė pasiūlymą ir 1723 m. gegužės 5 d. pasirašė sutartį su Leipcigo miesto taryba.
Beje, ar jums patinka vargonai? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Video ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.
Nepraėjus nei pusei metų po žmonos mirties J. S. Bachas vėl iškeliavo, šį kartą į Hamburgą pas legendinį Johanną Adamą Reinckeną, pas kurį daug kartų buvo lankęsis ir žavėjęsis jo improvizacijomis jaunystėje. Dabar jau senas J. A. Reinckenas pats susižavėjęs klausėsi, kaip J. S. Bachas pusę valandos improvizavo choralinę fantaziją turbūt paties J. A. Reinckeno stiliumi.
Pastarasis, išgirdęs Bacho improvizacijas, ištarė tą neužmirštamą komplimentą: „Maniau, jog šis menas jau yra miręs, bet dabar matau, kad jis gyvena tavyje.“ Tai buvo tikrai stebėtinas pasakymas, nes dar prieš 20 metų pats J. A. Reinckenas jaunajam J. S. Bachui stebint ilgai improvizavo.
Atsigavęs po žmonos mirties, J. S. Bachas 1721 metais vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Kioteno rūmų dainininkė Anna Magdalena Wilcke, su kuria vėliau daug kartu koncertavo. Jai jis parašė natų knygelę, kurioje buvo nedideli klavyriniai pedagogiškai vertingi kūrinėliai.
Pedagoginėmis intencijomis Kiotene 1722–1723 metais J. S. Bachas pagrindė ir savo 3 svarbiausias kolekcijas: Gerai temperuotą klavyrą su visose tonacijose parašytais preliudais ir fugomis, dvibalses invencijas ir tribalses sinfonijas bei Veimare pradėtą Vargonų knygelę su 46 choraliniais preliudais. Beje, dalies gerai temperuoto klavyro preliudų ankstyvosios versijos, invencijos ir sinfonijos pirmą kartą buvo įtrauktos į dešimtmečiui sūnui Wilhelmui Friedemannui skirtą 1720 m. parašytą klavyrinę knygelę.
Be šitų rinkinių, liuteroniškai muzikai nepalankiame kalvinistiniame Kiotene J. S. Bachas daugiausia kūrė pasaulietinę muziką: 6 sonatas ir partitas smuikui ir violai da gamba solo bei 6 Brandenburgo koncertus, kurie buvo skirti Brandenburgo Marktgrafui Christianui. Brandenburgo koncertai yra vieni iš garsiausių J. S. Bacho Kioteno laikotarpio kūrinių. Pirmojo koncerto F-dur I dalis gali būti originaliai sukurta Veimaro laikotarpio „Medžioklės kantatai“.
Nors J. S. Bacho ir princo Leopoldo santykiai buvo puikūs, vis dėlto provinciali aplinka Kiotene kompozitoriui ilgainiui nusibodo, ir pasitaikius progai jis pradėjo ieškoti darbo svetur. Be to, dėl didėjančių vaidų dėl valdžios bei silpnėjančios sveikatos princo Leopoldo įtaka pradėjo mažėti ir Kioteno kapelai buvo sumažintas biudžetas, tai rodė artėjančius sunkumus.
1722 metais jis išgirdo apie seno pažįstamo, Leipcigo Šv. Tomo bažnyčios kantoriaus Johanno Kuhnau mirtį ir nusprendė pabandyti kandidatuoti. Tam žingsniui jį paskatinti galėjo vieno J. S. Bacho sūnaus Karlo Filipo Emanuelio krikšto tėvas Georgas Telemannas, kuris irgi norėjo šio posto, bet paskui persigalvojo.
Leipcigo bažnyčios tarybai buvo nelengva išsirinkti tinkamą kandidatą iš gausaus būrio. Taryba buvo pasiskirsčiusi į dvi dalis: viena norėjo kantoriaus, kuris galėtų ir dėstyti universitete, o kita – tokio, kuris atgaivintų užsistovėjusį bažnyčios muzikinį gyvenimą.
J. S. Bachas buvo vienintelis iš visų kandidatų, kuris neturėjo universiteto diplomo. Į antrąjį atrankos etapą pateko jis ir Darmštato kapelmeisteris Christophas Graupneris. Abu jie buvo paprašyti sukurti po dvi kantatas. Vis dėlto Ch. Graupneris labiau tiko komisijai, nes jis dar atliko savo Magnificat per Kalėdų mišparus.
Tačiau jis negalėjo priimti šio posto, nes Darmštato landgrafas nedavė Ch. Graupneriui sutikimo išvykti. Po ilgų debatų taryba pasirinko J. S. Bachą, o tai reiškė, kad ji neturėjo abejonių dėl kompozitoriaus sugebėjimo dėstyti, nors jis ir neturėjo universitetinio išsilavinimo. J. S. Bachas priėmė pasiūlymą ir 1723 m. gegužės 5 d. pasirašė sutartį su Leipcigo miesto taryba.
Beje, ar jums patinka vargonai? Atsisiųskite nemokamą video ekskursiją po didžiausius Lietuvos vargonus. Video ekskursiją veda vargonininkas Vidas Pinkevičius.
